It’s alive!

Pamenate mano labai gražia gėlytę, vardu Igoris? Tai, va prisiskaitęs visokių internetinių žinovų, augintojų straipsnelių, nusprendžiau, kad Igariokui vis dėlto teks prigulti žiemos miego. Argumentas yra tas, kad jeigu Igorius paguldote 3 – 5mėnesiams žiemos miego, jų gyvenimo trukmė pailgėja ir yra tikimybė, kad jiems užteks energijos išgyventi iki kito pogulio. (tiesa, nesu tikras, kam čia įdomu skaityti apie mano Igorį, nes kiek žinau, bičiuliai, susižavęję šiais augalais, jau sėkmingai juos numarino 😦 ).

Šiandien patikrinau, kaip Igoris atrodo tūnodamas šaldytuve nuo lapkričio galo ir ką jūs sau manote – visai neprastai. Atrodo, net naujų nasrų pradėjo augintis. Labai tikiuosi, kad dar mėnesiuką ištemps! Laikykis, seni. Laikykis šaldytuve už uogienių ir obuolienių, kurių niekas nevalgo, bet mamos visvien įdeda :>

Reklama

Saturday blues

Galiu patikinti, kad nemegstu nei bliuzo, nei improvizacinio jazzo, bet sita dainelė nejučia privertė patrypti į taktą ir beveik padiriguoti piršteliu

Apie klausą

Vakar pamiršau ausines darbe:(
Todėl šiandien eidamas ten pat buvau priverstas klausytis to, kas vyksta aplinkui, o ne to, kas mano valia plūstų į ausis.

Ką gero girdėjau?

Girdėjau kaip ant požeminės perėjos laiptukų kalbėjosi dvi apytiksliai 80 metų panelės. Viena ir sako kitai:

-Na, tai iki pasimatymo tada! Bet tai ačiū Dievui, kad tau viskas gerai su sveikata!

“Makes no sense“, pagalvojau. Tuo tarpu kitoji nutilo, nukreipė kreivus rodomuosius pirštus sau į kojas ir teištarė vieną žodį:

– KELIAI.

Kaip pastebėjau pokalbis vėl užvirė, nes paėjęs gerą gabalą Vilniaus gatve,atsisukau pažiūrėti ar jos dar ten stūkso. Stūksojo. Man net atlėgo, kad pensininkai nepasikeitė ir niekada nepraleis progos pasibėdavoti apie sveikatą. The world is still turning

Kaip kokie britai, apie orą.

Niekas čia nenori skųstis ir šnekėti apie orą. Niekas nesidžiaugia prisnigto kiemo, prilytos balos ar pro šalį upe oriai ledonešio atstumiamo restorano iš Vilniaus nuotraukyčių dalinimusi. Na, bet oras tai tikrai labai jau užknisantis. Ypač visokiems akiniuotiems veikėjams, kurie vaikšto pusžlibiai lauku, nes akiniai apdrėbti lietaus ir sniego mišinio pliurze, o patalpoje viskas aprasoja iki 2% matomumo. Tada esi priverstas beveik nesnargliuota servetėle trinti akinius, bandydamas išsaugoti paskutinius orumo likučius (jeigu esi šiek tiek pedantiškas, gali dar pasivalyti ir batus. Tada užsimiršęs vėl nosį… Užburtas ratas.)

Apie ką aš čia? Ai tiesa, labai džiaugiuosi, kad Rainė apsiima saugoti visus džiūstančius skėčius, taip investuodama didelį gabalą savo itin brangaus laisvalaikio. Palikdama nuošalėje savo svarbius, gyvybiškai reikšmingus darbelius. Miegojimą, ritmingą kakojimą ir atsakingą maišymąsi po kojomis.  Ačiū!