Apie Prancūziškus buldogus truputis.

Man tikrai patinka prancūzų buldogai. Aš puikiai suprantu, kad ši veislė nėra normalios šunų evoliucijos dalis ir galbūt net geriau už daugelį žinau su kokiomis ligomis ir problemomis jie susiduria. Galiu pavardinti, nes ligas vardinti visada įdomu. Visada įdomu, jei tau per 60. Man pusė tiek, bet vis vien, taigi:

Kvėpavimo ligos (that’s a fucking surprise)

Odos ligos

Akių ligos (kadangi jie visą laiką išsproginę tas savo akis, tai ir prikrenta visokių šiukšlių, smėlio, gražių kalaičių ir panašiai. Kalbant apie kales, kartais, jei buldogas sustresuoja, gali labai labai išsproginti akis  ir tada jos išvirsta iš orbitos. Cool stuff.  )

Stuburo ligos – dažnai turi problemų su priekinėmis kojomis… Labai jau nevienodai pasiskirsčiusi kūno masė – sukoncentruota į galvą. Nesu tikras, ar dėl smegenų.

Ausys reikalauja specialios priežiūros, gali susirakinti žandikaulis ir t.t. ir panašiai. Sąrašas tikrai gali būti ilgesnis, bet nėra. Nes nebevardinu, kaip matote.

Aš visa tai žinau, kadangi teko gyventi su prancūzų buldogu (kai jį turėjo mano tėvai) ir pačiam bandyti vieną auginti, tačiau teko greitai nuleisti rankas. Pasirodo su šunimi reikia leisti daug laiko, ir jei naktimis dirbi, o dienomis studijuoji, tai nėra taip paprastai įgyvendinama.  Ir dar reikia keltis anksčiau. Aš galiu atsikelti tik vėliau, jei reikia. Gaila. Na, bet gal kada ateityje tai padaryti pavyks, šiuo metu tenka pasitenkinti kate. Žinoma, kas irgi puiku. Tik, spėju, šuo mažiau laiko leistų ant spintos, pasidaręs būstą iš ten užmesto čiužinio.

Aš niekaip nesuprantu, kodėl aš tuos bukasnukius mėgstu… Niekas nepaprieštaraus, kad jie yra nepakartojamai fantastiško grožio,  tačiau mano santykiai su pirmuoju buldogu namie buvo daugiau mažiau komplikuoti.

Iš esmės tas šuo buvo didelis asshole. Galėjo sugraužti viską – pradedant arbatiniais šaukšteliais, baigiant staktomis. Tiesa, jis turėjo ir porą gerų savybių. Pavyzdžiui valgydavo bulvių lupenas, arba labai ilgai ir juokingai kramtydavo kramtomą gumą. Beveik kaip žmogus! Dar knarkdavo ir bezdėdavo į kairę ir į dešinę. Nežinau prie teigiamų ar prie neigiamų Hencio (toks buvo jo vardas) nuansų tai priskirti.

Mama aiškino, kad šis šuo turėjo NEPAKARTOJAMĄ humoro jausmą. Man juokingiausias jo pokštas būdavo, kad kai aš bandydavau užsirišti batus, jis visąlaik man taikydavosi įkasti į ranką. Plyšdavo pilvas iš juoko. Kiti humoristiniai išpuoliai buvo susiję su mano žaislų pyzdinimu ir graužimu. Bet, kadangi aš irgi pasižymiu itin sofistikuotu jumoro jausmu, tai apipyliau savo žaislą (man atrodo tai buvo kažkoks origami lėktuvėlis iš popieriaus) čili milteliais ir trumpam nusisukau…  Žinoma, Hencis jį pagrobė. Tada smagiai springo ir leido putas, aš stresavau šlakstydamas jo žabtus vandeniu, bet nieko, išgyvenom. Aš stresą, jis aštrių ir nepatirtų emocijų bangą, perlietą seilėmis.

Galiausiai karo kirvį užkasėme galutinai, kai aš bandžiau jį erzinti čepsėdamas į ausį. Nes puikiai žinojau, kaip jis to nemėgsta. Buvo kažkoks nervatikas ir jį erzino daug dalykų. Taigi, jis irgi tą puikiai žinojo ir susierzinęs, staigiu savo masyvios (kaip jau minėta) galvos judesiu vožė man į akį. Pasipuošiau fanaru. Kai tėvai klausė iš kur gavau, pareiškiau, kad paslydau kieme ir krisdamas užsigavau į kuoliuką… Aišku visi galvojo, kad su kažkuo susimušiau mokykloje, o aš elementariai tik erzinau šunį.

 

Realiai man sunkiai suvokiama, kodėl šilti jausmai susiklostė šiai šunų veislei. ŠIRDŽIAI NEĮSAKYSI. kaip sakoma ne mano kieme.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s