Simonas Jazavita ir Arnoldas Fokas apie “Misija Sibiras 2016“

 

„Misija Sibiras 2016“ dalyviai grįžo į Lietuvą, sėkmingai atlikę savo misiją Igarkoje. Atšiauriame Rusijos miestelyje 16 dalyvių tvarkė didžiausias lietuvių tremtinių kapavietes, esančias Sibire.  Savo įspūdžiais, patirtimis bei mintimis pasidalino du misijos dalyviai, kauniečiai, Simonas Jazavita ir  ekspedicijos vadovu buvęs Arnoldas Fokas.

 

– Gal galite šiek tiek papasakoti apie save?

Simonas

Man 25 metai, aš gimęs ir augęs Kaune, tėtis iš Utenos, mama iš Kauno.  Šiuo metu studijuoju  istorijos studijų doktorantūroje. Prieš tai, taip pat, baigiau istorijos magistrą ir bakalaurą – užsikabinau ir nuosekliai, be jokių pertraukų studijuoju. Istorija – man ir hobis ir darbas. Šiuo metu dirbu Kauno miesto muziejuje, dabar esu muziejininkas, o iki tol pustrečių metų dirbau edukatoriumi – su vaikais, lankytojais, užsienio svečiais.  Viskas į temą.

Arnoldas

Šiuo metu man 38 metai, aš iš Varnių,  nors mano gimtinė yra Balninkai. Į Kauną atvažiavau 1995 metais studijuoti finansus, VDU. Šiuo metu dirbu pagal specialybę,  tačiau savo vasaros be Sibiro jau nebeįsivaizduoju.  Dabar vasaromis imu dvigubas atostogas – pusė Sibire, o pusė su šeima. Tai mano aštunta ekspedicija iš viso ir trečia, kurioje aš esu vadovas.

 

– Ar būti vadovu sudėtinga?

Arnoldas

Kai tu esi paprastas dalyvis, tai esi paprastas dalyvis – pagrinde rūpiniesi savimi, o visais savo komandos nariais tik šiek tiek. Būdamas vadovas turi pasirūpinti visa komanda, viską suplanuoti nuo pradžios iki pabaigos – rūpintis saugumu, priimti nepopuliarius sprendimus, kurie tą minutę  ar dieną atrodo nelogiški, tačiau yra reikalingi žiūrint visos ekspedicijos atžvilgiu. Tokie momentai labai svarbūs organizuojant ir planuojant.

Šiemet Rusijoje patyriau, kad kai su rusais susirašai ar susitari telefonu – nieko nereiškia. Yra visai kitas susitarimas, kai su žmogumi atsisėdi priešais, pašneki, panaikini visas išankstines nuostatas, tada jau galima kalbėtis.

Žinoma, dabar jau turiu daug daugiau patirties, kai atsistoji į vadovo pozicija pasijunta didžiuliai skirtumai ir atsakomybė tarp to, kai važiuoju tik kaip dalyvis ir kaip grupės vadovas.

 

 – Jūsų abiejų pavardės labai įdomios, gal žinote iš kur jos kilusios?

Simonas

Mano tėtis yra iš Utenos krašto, o šita pavardė, kaip senelis nustatė ir kiek varčiau žodynus, kilusi iš Vyžuonos, miestelio netoli Utenos.  Be mano tėtės ir dėdės daugiau Jazavitų be „s“ pabaigoje daugiau nėra. Taigi man teko didelė pavardės išsaugojimo atsakomybė.  Pavardė daug kam užkliūna, žmonės stebisi tiek universitete, tiek šiaip ją sužinoję. Tarkime tvarkausi dantį ir darausi rentgeną, klausia: „nesupykit, bet jūs turbūt ne Lietuvis“. Netgi  buvo versijų, kad mano pavardė Japoniška, taigi tautybių turiu daugybę.

Arnoldas

Fokų Lietuvoje yra gal pora šimtų ir nors Lietuva giminių kraštas, bet tie, kurie turi šitą pavardę tai jau tikrai giminės. Fokus pavyko atsekti iki XVIII a. , tačiau kaip jie čia atsirado toliau, neaišku. Fokas – Graikijoje pakankamai populiari pavardė, bet nemanau, kad tai turi kažką bendro.  Taigi, nevisai aišku, kokiais keliais ši pavardė pasiekė Žemaitiją.

 

– Kaip sugalvojote sudalyvauti šioje ekspedicijoje?

Simonas

Minčių kilo jau pernai, tačiau tada buvau susiplanavęs įvairių veiklų ir nepavyko išvykti. Šiemet galutinai susidėliojau visas mintis – norėjosi save išbandyti istorijoje ne tik teoriškai, bet ir sudalyvauti praktiškai. Ne tik nuvažiuojant į kokį renginį mažame miestelyje, tačiau pabandyti surasti bendraminčių, kuriems taip pat aktualu svarbių istorijos momentų įamžinimas, kurie nori pamatyti tas sąlygas, kuriomis gyveno didelė dalis lietuvių, kaip dabar atrodo tos vietos.  Norėjosi sau atsakyti į daug klausimų. Mano, kaip istoriko pagrindinė pozicija, kad paminklai turi būti statomi ne mirusiems, bet gyviesiems, todėl atrodo labai svarbu tiek paminklų, tiek kapinių tvarkymas, naujų kryžių atsiradimas ir dėl mūsų pačių, ir dėl jaunesnių už mus. Darbuodamiesi kapinėse, vietiniams žmonėms mes formavome gerą įvaizdį tiek apie mus pačius, tiek apie Lietuvą apskritai. Grįžę į Lietuvą ir lankydami mokyklas, mes formuojame įvaizdį, kad savo istorija domėtis gali ir smagus, šiuolaikiškas jaunimas, kuriam yra svarbu sava tapatybė. Nenorime, kad žmonės galvotų, kad dėl tremtinių tik vienas kitas senjoras nueina nubraukti ašarą, norime parodyti, kad rimtus dalykus galima padaryti su meile ir vietomis kartais netgi su humoru.

 

Arnoldas

Buvo galvojančių, kad į ekspediciją turėtų važiuoti vien istorikai, tačiau tai yra nelogiška, nes ekspedicijos tikslai ir prasmė – kur kas platesni, tai  yra daugiau žinios skleidimas, ne tik sutvarkymas ir užfiksavimas. Mums labai svarbu užmegzti ryšį tarp tremtinių ir jaunų žmonių.  Tremtiniai dažniausiai turi ką papasakoti, tačiau kartų skirtumas, skirtingai naudojami terminai, skirtingai dėliojami akcentai, viską apsunkina. Jaunimo dažnai nepritraukia vyresnių žmonių pasakojimai, nebent tai būtų jų seneliai ar artimieji, tačiau kai ekspedicijos dalyviai grįžta su savo emocijomis, pabendravę su tremtiniais, iš savo patirties galiu pasakyti, kad visi mokiniai mokyklose nuščiuvę klauso, nes jiems iš tikrųjų yra įdomu.  Visai kitas priėjimas – jauno žmogaus jaunam žmogui.

–  Ar taip jūsų pirmoji ekspedicija į Rusiją, kokie įspūdžiai?

Arnoldas

Mano pirmoji ekspedicija buvo 2007 metais. Projektas prasidėjo 2006 metais, bet tada nespėjau, nors  jau atkreipiau dėmesį. Pasirodė labai įdomu, domėjausi istorija, o čia išvykimas į tas vietas, sudalyvavimas ekspedicijoje. Dar būdamas paauglys perskaičiau daugybę tremtinių prisiminimų ir jie man padarė didelį įspūdį, pačiam norėjosi nuvažiuoti į tas vietas ir išgyventi dalį to, ką jie išgyveno. 2007 metais man pavyko tą pasiekti ir taip įsijaučiau, kad paskui sudalyvavau daugybėje pristatymų, padariau vieną kitą fotografijų parodą, parodžiau iniciatyvą ir organizatoriai atkreipė dėmesį,  pakvietė padirbėti daugiau su šiuo projektu.

Pamenu 1989 metus, kai visa Lietuva sutiko grįžusius tremtinių palaikus. Atsimenu, tai buvo pats Sąjūdžio sujudimas. Būtent 1989 metų  liepos 28 dieną, Kėdainių oro uoste, nusileido lėktuvas su 120 tremtinių palaikais, iš Igarkos. Tokios paralelės, nes ta ekspedicija išvyko liepos 16, mes liepos 17, jie grįžo liepos 28, mes rugpjūčio 1. Pagarba tiems žmonėms, nes jie savo giminaičius iškasinėjo iš įšalo, puikiai prisimenu tą sutikimą, kurį rodė per televiziją, Kėdainių oro uoste juos pasitiko tūkstančiai žmonių su trispalvėmis.

Simonas

Tai buvo mano pirmoji išvyka į Rusiją, labai įdomi patirtis, kaip istorikui. Aišku, apie Rusiją kiekvienas Lietuvis žino daug iš žiniasklaidos, tėvų, senelių pasakojimų. Neišvengiamai esi susidaręs nuomonę, buvo įdomu kiek ta nuomonė bus pateisinta, o kiek tai tėra mitai. Vis dėlto, lieku prie to žinomo štampo, kad „Rusijos protu nesuprasi“. Tai – kontrastų šalis, joje gali rasti visko, tačiau tuo ji yra labai įdomi. Tas pats ir bendraujant su vietiniais – iš pradžių buvo jaučiamas nepasitikėjimas, atstumo laikymas, bet kai pavyko perlaužti ledus, dauguma žmonių į mūsų pusę atsigręžė, galiausiai talkino, padėjo, jiems buvo įdomu. Nors pirmą dieną Igarkoje, atėję į viešbutį pamatėme vietinių veidus žiūrinčius su dideliu nepasitikėjimu, kadangi tai izoliuotas miestelis, tarsi sala žemyne, atskirta nuo išorinio pasaulio. Ten atvyksta rusai pamedžioti, pažvejoti, tačiau užsienio svečių nelabai užklysta. Rusai apie Lietuvą savo televizijose girdi ne pačius gražiausius žodžius, todėl, natūraliai, pamatę mus su trispalvėmis juostelėmis, herbais, sunerimo :  „Aha, ką jau jie ten tose kapinėse darys…“.

Vėliau nuėjo gandas, žmonės pamatė ką mes darome, pabendravo. Buvo tokių, kurie užsukę į kapines nubraukė ašarą, sakydami: „Jūs atvažiavote 5000 km sutvarkyti net ne savo giminaičių kapų, o mes savo tėvų kapų niekada nenuvažiuojame aplankyti“.  Mūsų darbas tikrai sulaukė dėmesio, net pats Igarkos meras buvo atvažiavęs vėlai vakare, apie 11 valandą. Žinoma, prieš tai paskambino, paklausė ar galima. Žinoma, kad galima, juk meras. Jam Arnoldas aprodė kapines, tada jis dar prisėdo prie laužo. Juokinga, meras atvažiuoja 11 valandą vakaro pasėdėti prie laužo ir atsigerti kavos. Jis sėdėjo iki 1 valandos nakties, kalbėjo apie Igarkos gyvenimą, žmones. Pasakojo, kad šildymo sezonas pas juos trunka 10 mėnesių, nuo rugpjūčio iki birželio. Kai nusileidome Igarkoje, lauke buvo gal 28 laipsnių karštis, o, žiūri,  kieme stovi sniego motociklas, net neįvarytas į vidų. Tada supranti, kad už  pusantro mėnesio jis jau vėl bus naudojamas, tai kam vargti.

Arnoldas

Tarkime, atvykę į Maskvą mes patraukėme ne į Raudonąją aikštę, bet pirmiausia apsilankėme Butovo poligone, kur 1937 – 1938 metais, pagal sudarytus žmonių naikinimo planus, buvo nužudyta maždaug 20000 sovietų sąjungos piliečių. Tuo metu dar Lietuva buvo nepriklausoma ir nepapuolė į tą žudymo mašiną. Ten apsilankę pasidarbavome, per pusdienį įrengėme gėlyną, aplankėme naujai įrengtą gulago muziejų, supratome, kad iš muziejaus įrengimo mums tikrai yra ką pasimokyti.  Darbuotojų amžiaus vidurkis – mažesnis nei 30 metų. Pažiūrėjus į mūsų muziejus… O ten viskas interaktyvu, su projekcijomis, pritaikyta ir jaunam žmogui.

– Ar komandai pavyko išvengti nesutarimų?

Simonas

Mūsų buvo 16, tačiau komanda atrinkta labai gerai, žmonės atrinkti tie, kurie sugeba tiek dienų, nuolat trindamiesi su kažkuo petys į petį, neprarasti savitvardos. Vieni kitus labai palaikė, sugebėjom visus kylančius nesutarimus nuleisti juokais.  Didžiausias buvo dėl sausainių normavimo, tačiau tai buvo labiau juokinga, nei rimta.

Arnoldas

Pačioje Igarkoje praleidome savaitę laiko, miškelyje šalia kapinių, palapinėse. Aišku nenakvojome pačiose kapinėse. Vietiniams būtų buvę paprasčiau, kad mes būtume gyvenę viešbutukyje, tačiau supratau, kad komanda turi gyventi lauko sąlygomis. Viešbutyje gyventų atskirai, kartais susibėgtų kambaryje ar hole, o miške, prie laužo yra bendros problemos, rūpesčiai, bendras juokas. Komforto mažiau, tačiau bendrai patirčiai tai yra kur kas svarbiau. Kai visi susibūrę kartu – problemos tampa iššūkiais, kurie išsprendžiami bendrai. Žinoma, vandenį reikėdavo atsinešti iš už puskilometrio esančios įmonės, arba dar geriau – iš šaltinio. Maudėmės pakankamai retai, kas antrą, trečią dieną. Tačiau įmanoma, nieko neatsitiks ir nesipraususius savaitę, nenumirsi. Kai kurie tremtiniai gyveno tomis sąlygomis virš 10 metų, tai savaitė neatrodo daug.

Specialiai nesivežėme mobiliųjų telefonų, kadangi norėjosi, kad ekspedicijos dalyviai visą dėmesį galėtų sukoncentruoti į tikslą, kuo daugiau bendrautų tarpusavyje neišdalintų savęs per socialinius tinklus. Tiems, kurie norėjo įamžinti akimirkas rekomendavau pasiimti vadinamąsias „muilines“ (nebrangus, nedidelis fotoaparatas).

Kaip jus veikė poliarinė diena, kai visą parą nesutemsta?

Arnoldas

Poliarinė diena veikdavo įvairiai, mums su Simonu įtakos neturėjo, tačiau kai kuriems buvo sunkiau užmigti, nors ir pavargę.  Poliarinė diena – naktį saulės nesimato, tačiau prieblanda, kaip pas mus vakare – visą laiką.

Kadangi nesutemdavo, tai kartais reikėdavo pasakyti – „viskas, miegas“. Nes visi nori pabendrauti, išsikuisti, o jau po 12 valandos ir, natūraliai, reikia pailsėti.

Simonas

Labai įdomu, gali antrą valandą nakties prie laužo rašyti dienoraštį, nes tokia lengva prieblandėlė.

Puse 8 ryto Arnoldas jau visus keldavo, disciplinuotai. Jeigu dirbi ar sėdi ilgiau, tai turi žinoti, kad tai darai savo miego sąskaita. Pusryčiai 8 valandą ir visi keldavosi.

 

– Kokie darbai laukia Lietuvoje?

Arnoldas

Grįžus į Lietuvą, pradėjome lankyti tremtinius, nes dar nemažai žmonių yra likusių gyvų, taip pat tremtinių palikuonių. Dalyvausime politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje. Nuo rugsėjo prasidės pristatymai mokyklose, bibliotekose, bendruomenių centruose. Bus ką veikt.

 – Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie dalyvaus ateities ekspedicijose?

Simonas

Iš savo pusės galiu patarti, kad svarbiausia būti savimi ir to nebijoti. Pradžioje bandai prisilaikyti, tačiau kai 15 dienų rytą, vakarą, naktį, dieną būni su kitais žmonėmis, vis vien galiausiai pasirodo, koks esi iš tikrųjų. Taigi, jei iš pradžių būni vienoks, o paskui staiga tampi kitoks, gali keistokai atrodyti.  Taip pat svarbu savyje surasti motyvacijos, visada ieškoti išeities ir pasitikėti vadovu bei komanda. Ir, žinoma, nepamiršti juoko, kuris labai padeda sunkiose situacijose.

Arnoldas

Esminiai dalykai yra motyvacija ir pasitikėjimas savimi. Fizinė jėga bei ištvermė – nėra pagrindinis dalykas, rusų kalbos mokėjimas – nėra pagrindinis dalykas, tai kad tavo seneliai ar tolimi giminaičiai nebuvo ištremti – irgi nėra privalomas dalykas. Tai, kad merginoms kažką sudėtingiau ar sunkiau atlikti, taip nėra, Simonas leis patvirtinti. Ten jį patį palaikydavo ir prilaikydavo. Kitas svarbus dalykas, jei nori dalyvauti – neatidėlioti, nelaukti kol išsispręs tavo problemos ar surasi daugiau laiko. Laiko daugiau neatsiras, o progų gali nebebūti – reikia jomis naudotis.

Panaudotos “Misija Sibiras 2016“ dalyvių nuotraukos

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s