Kaip auginti Venus Flytrap. Lietuviškai pažįstamą, kaip Jautrusis Musėkautas

Susipažinkite su Igoriu :

Kaip supratote, teks susipažinti su mano Venus Flytrap – Jautriojo Musėkautu – Dionaea muscipula.

Šiam fantastiško grožio augalėliui jau 4 metukai. Wikipedijos nežaisim ir nepasakosiu iš kur jis kilęs, ar turi lytį, kaip veikia nasrai ir pan.

Ne to čia susirinkom.

Pasakosiu kaip jo neužmušt. Kainuoja jis nebrangiai ir nėra kažkokia deficitinė prekė, nors yra nykstanti rūšis. Tarkime eilinį Igorį buvo galima įsigyti Kauno Pilies “Iki“ gėlių skyriuje, už apytiksliai 3,5 euro. Bet prieš pirkdami PERSKAITYKIT ir pagalvokit ar tikrai turėsit laiko ir noro užsiimti.

Čia kaip perkant šunį panašiai. AŠ RIMTAI. Nesijuokit.

Įžanga baigiau, pradedam:

Venus Flytrap Laikymas, Auginimas ir Puoselėjimas

Igoriams yra BŪTINA saulės šviesa. Ir kuo daugiau tuo geriau. Jam žiauriai patinka kepti ant tiesioginių saulės spindulių, taigi jei gyvenate bute be langų arba su langais į kaimyno namo sieną, galite turėti problemų. Aišku, jeigu labai norite, galite įsigyti specialią lempą.  Arba persikraustyti.

Kaip Veikia Dionaea Muscipula Nasrai?

Igorio nasrai turi ribotą užsidarymų kiekį. 3-4 kartus, jei pilnai nesusikabina dantys (false alarm) ir kokius 2, jei pilnai užsidaro.

Todėl nekaišiokite ten pirštų (ir jokių kitų organų), lego detalių, grikių, narkotikų ir cigarečių. Taip jūs išnaudojat augalo energiją, skirtą sudėtingiems susičiaupimo ir “virškinimo“ procesams atlikti.

Dažniausiai, kai igoris suvirškiną maistą, tie nasrai nunyksta.

Bet išaugs nauji, nesirūpink, mano mielas bičiuli.

Dirva Tobulam Musėkauto Augimo Procesui

Venus Flytrap nerekomenduotina persodinti, nebent puikiai žinote į kokią dirvą šią divą reik sodinti. Igoriai auga drėgnose vietose, kur dirvoje nėra beveik jokių mineralų, todėl negalvokite, kad permesdami į juodžemį padarysite jam paslaugą.

Nepadarysit.

Mirties Žiedas ir Pragaišties Sėkla

Dionaea muscipula laiks nuo laiko užiauginą tokį piestelį. Iš to piestelio išsiskleidžia gražus žiedas, iš to žiedo išbyra sėklos ir taip atsiranda nauji igoriai.

Gera naujiena yra ta, kad tą piestelį reikia iškart nukirpti, nes jautrieji musėkIAUtai visą energiją skiria jam užauginti ir patys numiršta.

Sad story.

Galit bandyti auginti sėklas, bet neišeis. Bandžiau ir iš Kinijos siųstas ir iš akropolio pirktas, galiu duoti koją nupjauti, kad nesigaus.

Reikia idealių sąlygų – pastovios saulės ir pastovios drėgmės. Žinant, kiek Lietuvoje saulės – good luck with that. Dar galit ir ant kokio scam’o pasimauti, kai užauga rukola vietoje musgaudžio (o daug kas labai nemėgsta gražgarsčių ir gali pulti į depresiją).

Specialus Vanduo Laistyti Musgaudį

Gerai perskaitėte, Jautrųjį Musėkautą galima laistyti tik distiliuotu arba lietaus vandeniu.

Kaip jau minėjau, jiems negalima jokių mineralų ar naudingų medžiagų, kurių yra apstu mūsų krano vandenyje. Igoris turi būti įstatytas į dubenėlį ir tame dubenėlyje VISĄ LAIKĄ turi būti apie 2 cm vandens (matote pirmoje foto).

Taigi, tai reiškia, kad turėsite jį papildyti kas 2-3 dienas ir nepamiršti to padaryti. Sounds fun, right?

Venus Flytrap Maitinimas

Igorį pakanka maitinti 2 kartus per mėnesį, tai neįsijauskit labai. Ir tikriausiai musių jis pats namie nepasigaus.

Teks gaudyti jums.

Yra labai riboti dalykai, kuriuos jiems galima duoti. Tai yra jokio žmonių maisto (obviously), taip pat skaičiau, kad jiems netinka uodai, dideli vorai, dzikai (nes gali prasigraužti) ir pan.

Bet tinka tie voriukai plonomis kojomis, musės (doh), sliekai (tiesa turi būti labai mažiukai).

Geriausias variantas – nusipirkti džiovintų sliekų, skirtų žuvytėms šerti, juos pamirkyti distiliuotame vandenyje, sukišti į nasrus ir kokiu dantų krapštuku pamakaluoti, kad užsivertų.

Kitas žuvyčių maistas (išskyrus svirplius) netinka, nes ten būna pridėta ne gyvulinės kilmės produktų.

Žiemos Miegas

Čia įdomioji dalis – jaunuosius mušlėkrautus rekomenduotina leisti žiemos miego.

Nebūtina, bet Lietuvoje labai jau mažai tos saulės būna žiemą.

O ir kažkur skaičiau, kad jei jie miega žiemą, tai jų gyvenimo trukmė beveik neribota.

Kaip tai daroma?

Aš tai darau taip: uždedu maistinį maišiuką ant dubenėlio, taip, kad nesiliestų prie nasrų, praduriu jame skylutę, uždedu gumytę (hehe), kad laikytųsi  ir įdedu į šaldytuvą 3 mėnesiams.

Karts nuo karto reikia papildyti vandens.

Viskas.

Kažkas rekomenduoja laikyti balkone, garaže ir pan. Galima, bet temperatūra negali būti minusinė, turi būti apytiksliai +2.

Po žiemos jis bus apnykęs, gal tik pora nasrų likę, viskas gerai. Numirusius nasrus aš nukerpu ir išmetu, pastatau ant saulės ir tik PYST, žiūrėk jau kalasi nauji, lenda stiebas, kurį nugnybiu. Trūkt už vadžių, vėl iš pradžių, tai sakant.

Taip Igoris atrodo išimtas iš šaldytuvo (kovo pabaigoj maždaug išimu, o įdedu kai jau dienos pasidaro šlykščiai trumpos).

TL DR

Tai tiek, bičiuliai, jei vis dar norit igorio, džiugu. Šiaip puikus augalas ir jau kai pripranti prie rutinos, viskas atrodo easy. Svarbu neužmuškit iškart. Cheers!

 

Pokemonų kovos treniruočių arenoje (gym battle), ką daryti???

Kaip jau kadaise minėjau, pasiekus 5 lvl reikia pasirinkti komandos spalvą, kuri iš esmės visiškai nieko nereiškia ir žaidime nekeičia. Geriausiai su sava “chebra“ pasiimti vienodą spalvą, kad galėtumėte kartu vaikščioti po rajoną ir užiminėti kitų arenas. Vieniems labai glosto savimeilę, kai aplinkui mato vien savo narių arenas, na o kitiems smagiau užiminėti priešininkų įmones. Kita labai svarbi dalis yra kelti labai šmaikščius paveiksliukus, rastus internetuose ir rinkti “like’us“. Kai pasirinksite savo komandą, nepamirškite to!

Gerai, pakaks lyrinių nukrypimų, pradėkime nuo pačių pradžių. Kokia seniausia profesija? Elektriko, nes kai Dievas pasakė “tebūnie šviesa“, jau buvo išvedžiota elektra. Čia toks pokštas, nes iš tiesų tai visai kita profesija seniausia pasaulyje. Jei nežinote kokia – paklauskite mamos.

Simonas Jazavita ir Arnoldas Fokas apie “Misija Sibiras 2016“

 

„Misija Sibiras 2016“ dalyviai grįžo į Lietuvą, sėkmingai atlikę savo misiją Igarkoje. Atšiauriame Rusijos miestelyje 16 dalyvių tvarkė didžiausias lietuvių tremtinių kapavietes, esančias Sibire.  Savo įspūdžiais, patirtimis bei mintimis pasidalino du misijos dalyviai, kauniečiai, Simonas Jazavita ir  ekspedicijos vadovu buvęs Arnoldas Fokas.

 

Greičiausias būdas rinkti XP PokemonGO

Turbūt daug kam jau ne paslaptis, kaip kuo greičiau ir efektyviau rinkti xp ir kilti LVL karjeros laiptais Pokemon GO žaidime. Tam tereikia turėti kišenėse vieną kitą Lucky Egg’ą, susirasti neblogą vietelę, apdėliotą lure’ais ir būti prisikišus inventorių Pidgey, Weedle ir Caterpie, bei jų saldainiais. Jei kažkam dar paslaptis – galite skaityti toliau

Serverių lūžinėjimas

Dar viena opi tema, verčianti jautresnius žmones rautis plaukus, apraudoti prarastus Lure Modulius ir kvestionuoti gyvenimo prasmę – lūžę serveriai.

“Kokio šūdo aš čia išėjau pasivaikščioti, jei serveriai neveikia. TAI KĄ, MAN DABAR GAMTA GROŽĖTIS, KAIP KOKIAM DEBILUI??“, uždavė sau ne vienas šį sudėtingą klausimą.

Taigi, apie serverių problemas:

Pokemonų vystymas arba galios kėlimas. Power up and evolve.

Daug žmonių yra apnikti gyvenimą gadinančių dvejonių. “Ar man apsimoka evolvinti pokemoną. O galbūt man labiau verta į jį sukišti kuo daugiau saldainių apibarstytų žvaigždžių dulkelėmis ir tik tada leisti evoliucijai daryti savo? “

Apie Prancūziškus buldogus truputis.

Man tikrai patinka prancūzų buldogai. Aš puikiai suprantu, kad ši veislė nėra normalios šunų evoliucijos dalis ir galbūt net geriau už daugelį žinau su kokiomis ligomis ir problemomis jie susiduria. Galiu pavardinti, nes ligas vardinti visada įdomu. Visada įdomu, jei tau per 60. Man pusė tiek, bet vis vien, taigi:

Kvėpavimo ligos (that’s a fucking surprise)

Odos ligos

Akių ligos (kadangi jie visą laiką išsproginę tas savo akis, tai ir prikrenta visokių šiukšlių, smėlio, gražių kalaičių ir panašiai. Kalbant apie kales, kartais, jei buldogas sustresuoja, gali labai labai išsproginti akis  ir tada jos išvirsta iš orbitos. Cool stuff.  )

Stuburo ligos – dažnai turi problemų su priekinėmis kojomis… Labai jau nevienodai pasiskirsčiusi kūno masė – sukoncentruota į galvą. Nesu tikras, ar dėl smegenų.

Ausys reikalauja specialios priežiūros, gali susirakinti žandikaulis ir t.t. ir panašiai. Sąrašas tikrai gali būti ilgesnis, bet nėra. Nes nebevardinu, kaip matote.

Aš visa tai žinau, kadangi teko gyventi su prancūzų buldogu (kai jį turėjo mano tėvai) ir pačiam bandyti vieną auginti, tačiau teko greitai nuleisti rankas. Pasirodo su šunimi reikia leisti daug laiko, ir jei naktimis dirbi, o dienomis studijuoji, tai nėra taip paprastai įgyvendinama.  Ir dar reikia keltis anksčiau. Aš galiu atsikelti tik vėliau, jei reikia. Gaila. Na, bet gal kada ateityje tai padaryti pavyks, šiuo metu tenka pasitenkinti kate. Žinoma, kas irgi puiku. Tik, spėju, šuo mažiau laiko leistų ant spintos, pasidaręs būstą iš ten užmesto čiužinio.

Aš niekaip nesuprantu, kodėl aš tuos bukasnukius mėgstu… Niekas nepaprieštaraus, kad jie yra nepakartojamai fantastiško grožio,  tačiau mano santykiai su pirmuoju buldogu namie buvo daugiau mažiau komplikuoti.

Iš esmės tas šuo buvo didelis asshole. Galėjo sugraužti viską – pradedant arbatiniais šaukšteliais, baigiant staktomis. Tiesa, jis turėjo ir porą gerų savybių. Pavyzdžiui valgydavo bulvių lupenas, arba labai ilgai ir juokingai kramtydavo kramtomą gumą. Beveik kaip žmogus! Dar knarkdavo ir bezdėdavo į kairę ir į dešinę. Nežinau prie teigiamų ar prie neigiamų Hencio (toks buvo jo vardas) nuansų tai priskirti.

Mama aiškino, kad šis šuo turėjo NEPAKARTOJAMĄ humoro jausmą. Man juokingiausias jo pokštas būdavo, kad kai aš bandydavau užsirišti batus, jis visąlaik man taikydavosi įkasti į ranką. Plyšdavo pilvas iš juoko. Kiti humoristiniai išpuoliai buvo susiję su mano žaislų pyzdinimu ir graužimu. Bet, kadangi aš irgi pasižymiu itin sofistikuotu jumoro jausmu, tai apipyliau savo žaislą (man atrodo tai buvo kažkoks origami lėktuvėlis iš popieriaus) čili milteliais ir trumpam nusisukau…  Žinoma, Hencis jį pagrobė. Tada smagiai springo ir leido putas, aš stresavau šlakstydamas jo žabtus vandeniu, bet nieko, išgyvenom. Aš stresą, jis aštrių ir nepatirtų emocijų bangą, perlietą seilėmis.

Galiausiai karo kirvį užkasėme galutinai, kai aš bandžiau jį erzinti čepsėdamas į ausį. Nes puikiai žinojau, kaip jis to nemėgsta. Buvo kažkoks nervatikas ir jį erzino daug dalykų. Taigi, jis irgi tą puikiai žinojo ir susierzinęs, staigiu savo masyvios (kaip jau minėta) galvos judesiu vožė man į akį. Pasipuošiau fanaru. Kai tėvai klausė iš kur gavau, pareiškiau, kad paslydau kieme ir krisdamas užsigavau į kuoliuką… Aišku visi galvojo, kad su kažkuo susimušiau mokykloje, o aš elementariai tik erzinau šunį.

 

Realiai man sunkiai suvokiama, kodėl šilti jausmai susiklostė šiai šunų veislei. ŠIRDŽIAI NEĮSAKYSI. kaip sakoma ne mano kieme.

 

It’s alive!

Pamenate mano labai gražia gėlytę, vardu Igoris? Tai, va prisiskaitęs visokių internetinių žinovų, augintojų straipsnelių, nusprendžiau, kad Igariokui vis dėlto teks prigulti žiemos miego. Argumentas yra tas, kad jeigu Igorius paguldote 3 – 5mėnesiams žiemos miego, jų gyvenimo trukmė pailgėja ir yra tikimybė, kad jiems užteks energijos išgyventi iki kito pogulio. (tiesa, nesu tikras, kam čia įdomu skaityti apie mano Igorį, nes kiek žinau, bičiuliai, susižavęję šiais augalais, jau sėkmingai juos numarino 😦 ).

Šiandien patikrinau, kaip Igoris atrodo tūnodamas šaldytuve nuo lapkričio galo ir ką jūs sau manote – visai neprastai. Atrodo, net naujų nasrų pradėjo augintis. Labai tikiuosi, kad dar mėnesiuką ištemps! Laikykis, seni. Laikykis šaldytuve už uogienių ir obuolienių, kurių niekas nevalgo, bet mamos visvien įdeda :>

Apie klausą

Vakar pamiršau ausines darbe:(
Todėl šiandien eidamas ten pat buvau priverstas klausytis to, kas vyksta aplinkui, o ne to, kas mano valia plūstų į ausis.

Ką gero girdėjau?

Girdėjau kaip ant požeminės perėjos laiptukų kalbėjosi dvi apytiksliai 80 metų panelės. Viena ir sako kitai:

-Na, tai iki pasimatymo tada! Bet tai ačiū Dievui, kad tau viskas gerai su sveikata!

“Makes no sense“, pagalvojau. Tuo tarpu kitoji nutilo, nukreipė kreivus rodomuosius pirštus sau į kojas ir teištarė vieną žodį:

– KELIAI.

Kaip pastebėjau pokalbis vėl užvirė, nes paėjęs gerą gabalą Vilniaus gatve,atsisukau pažiūrėti ar jos dar ten stūkso. Stūksojo. Man net atlėgo, kad pensininkai nepasikeitė ir niekada nepraleis progos pasibėdavoti apie sveikatą. The world is still turning

Kaip kokie britai, apie orą.

Niekas čia nenori skųstis ir šnekėti apie orą. Niekas nesidžiaugia prisnigto kiemo, prilytos balos ar pro šalį upe oriai ledonešio atstumiamo restorano iš Vilniaus nuotraukyčių dalinimusi. Na, bet oras tai tikrai labai jau užknisantis. Ypač visokiems akiniuotiems veikėjams, kurie vaikšto pusžlibiai lauku, nes akiniai apdrėbti lietaus ir sniego mišinio pliurze, o patalpoje viskas aprasoja iki 2% matomumo. Tada esi priverstas beveik nesnargliuota servetėle trinti akinius, bandydamas išsaugoti paskutinius orumo likučius (jeigu esi šiek tiek pedantiškas, gali dar pasivalyti ir batus. Tada užsimiršęs vėl nosį… Užburtas ratas.)

Apie ką aš čia? Ai tiesa, labai džiaugiuosi, kad Rainė apsiima saugoti visus džiūstančius skėčius, taip investuodama didelį gabalą savo itin brangaus laisvalaikio. Palikdama nuošalėje savo svarbius, gyvybiškai reikšmingus darbelius. Miegojimą, ritmingą kakojimą ir atsakingą maišymąsi po kojomis.  Ačiū!